Jonas dirbo prekių pristatytoju didelėje baldų įmonėje. Vieną dieną jis buvo išvykęs pristatyti prekes ir su savo viršininku, siaurais laiptais, nešė sunkų čiužinį, kai įvyko nelaimingas nutikimas. Neišmokęs, kaip taisyklingai pakelti sunkius daiktus, Jonas čiužinį susuko nepatogiu kampu. Staiga jis pajuto aštrų, nepakeliamą skausmą  nugaroje. Jis žinojo, kad kažkas negerai, bet užuot iš karto apie tai pranešęs viršininkui, tylėjo ir dirbo savo darbą.

Praėjo keturi mėnesiai, kol Jonas apie nelaimingą atsitikimą pasakė savo viršininkui. Iki tol nugaros skausmas sustiprėjo ir jis suprato, kad jam reikia pagalbos. Jis kreipėsi į Griffin advokatus patarimo. Komanda paaiškino, kad tiek ilgai laukus pranešimo apie traumą gali kilti problemų. Nepaisant to, Griffin advokatai manė, kad jis vis dar gali kelti ieškinį, nes jo sužalojimas buvo rimtas.

Griffin advokatai pateikė ieškinį nelaimingų atsitikimų vertinimo komisijai IRB (tai yra nepriklausoma statutinė institucija, vertinanti ieškinius dėl sužalojimo). Atsakovai greitai paneigė bet kokią atsakomybę už nelaimingą atsitikimą, todėl Jonui neliko nieko kito, kaip tik kreiptis į teismą. Griffin advokatai pradėjo bylą apygardos teisme.

Viso teisminio proceso metu Jono delsimas pranešti apie sužalojimą vis iškildavo kaip pagrindinė problema. Bylai artėjant link teismo posėdžiui, Griffin advokatai gavo pasiūlymą atsisakyti tolimesnių teisinių veiksmų už 20 000 eurų. Derybų metu pavyko susitarti dėl didesnės kompensacijos, siekiančios 25 000 eurų. Nors tai buvo maždaug pusė to, ką Jonas galėjo būti gauti teisme, komanda patarė jam priimti šį pasiūlymą, nes gali kilti problemų vedant bylą ir didėja rizika pralaimėti teisme.

Jonas priėmė 25 000 eurų, ir buvo dėkingas, kad byla buvo baigta. Jis išmoko vertingą pamoką apie tai, kaip svarbu nedelsiant pranešti apie nelaimingą atsitikimą.

Aukščiau pateikta istorija yra tikra. Tačiau susijusių žmonių vardai ir vietos buvo pakeisti siekiant apsaugoti jų privatumą.