Jonas, 69 m. inžinierius, išėjęs į pensiją, varžėsi dviratininkų varžybose nuo pat išėjimo į pensiją. Kiekvieną savaitgalį jis važiuodavo į Dublino kalnus ir pravažiuodavo 80-100 km maršrutą.

Vieną šviestų gegužės rytą Jonas išvažiavo iš namų dviračiu ir važiavo link Dublino kalnų. Privažiavęs žiedą jis planavo važiuoti tiesiai. Jonas įvažiavo į žiedą ir važiavo dviratininkams skirta kelio juosta šalia žiedo. Visureigis įvažiavo į žiedą iš Jono kairės pusės ir kirto jo maršrutą. Jonas atsimušė į visureigio šoną ir stipriai trenkėsi į žemę. Moteris, vairavusi automobilį, išlipo iš jo ir atsiprašė – ji nepastebėjo vyro.

Joną greitoji pagalba nuvežė į artimiausią ligoninę. Kompiuterinės tomografijos tyrimas buvo atliktas ištirti Jono smegenis, gerklę, pilvą, dubenį ir stuburą. Tyrimas parodė T12 ir L1 slankstelių lūžį. Jonas praleido dvi dienas ligoninėje. Laimei, Jonui nereikėjo dėvėti įtvaro stuburui, o jo lūžis buvo stabilus. Tačiau jam 50% pasireiškė  vertebralinis sindromas. Taigi, deja, jis nebegalėjo užsiimti savo mėgstamu hobiu.

Nelaimingų atsitikimų vertinimo komisija atmetė Jono paraišką, nes ji pasirodė jiems per sudėtinga. Taigi dokumentai buvo paruošti aukščiausiajam teismui. Tuo metu Jonas apsilankė pas chirurgą stuburo patologijų gydymo srityje, kuris patvirtino, kad deja Jonas niekada nebegalės važiuoti dviračiu. Po daugybės fizioterapijos užsiėmimų Jono būklė šiek tiek pagerėjo ir jis galėjo minti stacionarų dviratį savo pašiūrėje. Tai nebuvo tas pats, tačiau Jonas bent galėjo palaikyti gerą sportinę būklę.

Jono byla buvo išspręsta porą mėn. nuo paraiškos teismui pateikimo, teismo posėdžiui net neprasidėjus. Vairuotoja pripažino, kad nelaimė įvyko dėl jos kaltės ir Jonas gavo €60,000 kompensaciją, atgavo pinigus, išleistus fizioterapijai ir gydytojo apsilankymams.

Ši istorija yra tikra, tačiau asmenų vardai ir vietovės buvo pakeistos, kad užtikrintume jų privatumą.