Paulina 2009 metais atvyko iš Lietuvos gyventi į Airiją ir dirbo vietinėje tarptautinėje parduotuvėje sandėlio darbuotoja bei kasininke. Jos darbas daugiausia buvo skenuoti prekes kasoje ir papildyti lentynas prekėmis. Jai retai kada tekdavo dirbti parduotuvės gale esančiame sandėlyje. Pandemijos metu daug darbuotojų buvo atleisti dėl sveikatos problemų, ir parduotuvėje pritrūko darbuotojų.

Dėl pandemijos ribojimų, priklausomai nuo dienos, Paulinai tekdavo dirbti papildomai, atliekant dviejų ar net trijų darbuotojų darbą. Darbo dienos ilgėjo, o Paulinos fizinė būklė prastėjo. Jos buvo prašoma netgi kilnoti itin sunkias prekes sandėlyje.

Vieną gegužės dieną Paulina pradėjo darbą 6 val. ryto. Jos vadovė paprašė sandėlyje prikrauti į vežimus pieno. Paulinai teko keturis vežimus, kiekviename buvo prikrauta po 80 pakelių pieno, nutempti į parduotuvę. Kiekvienas krovininis vežimas svėrė po 160 kg. Paulinos vadovė pasakė, kad kol nebus atliktas ši užduotis, moteris negalės daryti pertraukos.

Ketvirto krovininio vežimo ratai sukosi sunkiai, ir Paulina negalėjo tinkamai jo pastatyti ant pakylos. Kadangi jokių kitų darbuotojų nebuvo, moteriai teko vienai jį pakelti. Keliant krovininį vežimą, jai taip suskaudo nugaros apačią, kad net parkrito ant grindų. Keletą minučių ji negalėjo net pajudėti. Apie šį incidentą raštu pranešė vadybininkas Džonas.

Mūsų tyrimo metu paaiškėjo, kad Paulina niekada nebuvo apmokyta tinkamai kelti dėžių (prekių), o saugumo instrukcijoje nurodyta, kad krovininiai vežimai pienui turi būti vežami dviejų (ar daugiau) darbuotojų.

Pauliną apžiūrėjo nepriklausomas ortopedijos chirurgas ir diagnozavo centrinio disko išvaržą L5 slankstelyje, apatinėje nugaros dalyje. Po incidento Paulinai teko reguliariai lankyti fizioterapijos užsiėmimus. Ji visiškai pasveiko per dvejus metus.

Šį atvejį nagrinėjo Sužalojimų taryba ir paraišką atmestė. Tada buvo pateiktas ieškinys teismui. Tačiau byla teisme nagrinėjama nebuvo, nes po 6 mėnesių buvo pasiektas taikus susitarimas ir Paulinai pasiūlyta € 33 500 kompensacija. Moteriai taip pat buvo padengtos jos patirtos išlaidos, skirtos fizioterapijai, ir pinigai, išleisti vizitams pas gydytojus.

Paulina pakilo karjeros laiptais ir šiuo metu dirba mažos parduotuvės vadybininke. Ji rūpinasi, kad kiekvienas darbuotojas būtų apmokytas tinkamai kelti ir nešti krovinius. Moteris nenori, kad kuriam nors iš jos darbuotojų atsitiktų panašiai kaip jai. Paulina džiaugiasi išsigydžiusi, bet norėtų, kad šis įvykis niekada nebūtų įvykęs.

Ši istorija tikra, tik užtikrinant privatumą pakeisti asmenų vardai ir vietovės.