Jonas dirbo sandėlyje, kur jam nuolat buvo priskirta išpakuoti padėklus šaldytuve. Jis turėjo problemų su įmonės vadovybe ir nuolat buvo paskiriamas vienas dirbti šaldymo patalpoje, kur reikėjo kelti daugybę sunkių objektų. Nepaisant jo skundų ir pranešimų apie nugaros skausmus, kylančius dėl fiziškai sunkaus darbo ir nuolatinio šalčio patalpoje, bendrovė nesiėmė jokių veiksmų, kad palengvintų jo padėtį. Jono nugaros skausmai tik sustiprėjo. Jis negalėjo tęsti sunkių kėlimo darbų ir buvo priverstas imti nedarbingumą dėl sveikatos būklės.

Jonas liko su krūva medicininių sąskaitų ir neturėjo didelių pajamų, todėl savo darbdaviams iškėlė ieškinį dėl asmens sužalojimo. Jo ieškinį atmetė IRB (nelaimingų atsitikimų sprendimo komisija), todėl buvo pradėtas teismo procesas Aukščiausiajame teisme. Kompanija visiškai nesutiko su jiems pateiktais kaltinimais. Pagrindinė problema Jono atveju buvo ta, kad darbdavys neregistravo jo ankstesnių skundų, todėl jam buvo sunku įrodyti savo skundus.

Ši byla nepasiekė teismo, o šalys susitarė išspręsti bylą jai nepasiekus teismo išmokant Jonui 35000 eurų, kurie padengė Jono gydymo ir papildomas išlaidas. Šis nutarimas leido Jonui toliau gydytis traumą ir gauti reikiamą medicininę pagalbą. Jis buvo labai patenkintas rezultatu.

Aukščiau pateikta istorija yra tikra. Tačiau susijusių žmonių vardai ir vietos buvo pakeisti siekiant apsaugoti jų privatumą.